Artėjant šaltajam metų sezonui, kiekvienas nuosavo namo ar sodybos savininkas susiduria su nerimu dėl inžinerinių sistemų saugumo. Viena opiausių problemų žiemą – užšalę vandentiekio vamzdžiai. Tai ne tik sukelia laikiną nepatogumą likus be vandens, bet ir dažnai baigiasi brangiai kainuojančiais avarijų likvidavimo darbais, kai ledas susprogdina vamzdyną, užlieja patalpas ar sugadina brangią santechniką. Nors vamzdžių izoliacija yra būtina, esant itin žemai temperatūrai ar negiliai paklotiems vamzdžiams, jos vienos dažnai nepakanka. Tokiu atveju efektyviausias ir patikimiausias sprendimas yra elektrinis šildymo kabelis. Tačiau norint, kad sistema veiktų ekonomiškai ir saugiai, būtina žinoti ne tik kokį gaminį pasirinkti, bet ir kaip jį teisingai sumontuoti, nes netinkamai įrengta sistema gali arba neužtikrinti apsaugos, arba be reikalo eikvoti elektros energiją.
Kaip veikia apsauga nuo užšalimo ir kokį kabelį rinktis?
Prieš pradedant montavimo darbus, svarbu suprasti, kokie technologiniai sprendimai egzistuoja rinkoje. Iš esmės šildymo kabeliai skirstomi į dvi pagrindines grupes: rezistyvinius (pastovios galios) ir savireguliuojančius.
Rezistyviniai kabeliai veikia pastoviu pajėgumu visame savo ilgyje, nepriklausomai nuo aplinkos temperatūros. Jie yra pigesni, tačiau reikalauja termostato, kuris įjungtų ir išjungtų šildymą, kad sistema neperkaistų ir neeikvotų energijos be reikalo. Be to, jų negalima trumpinti ar kryžiuoti, nes tai gali sukelti perkaitimą.
Savireguliuojantys kabeliai yra technologiškai pažangesni ir dažniausiai rekomenduojami buitiniam vandentiekio apsaugojimui. Jų veikimo principas pagrįstas specialia puslaidininke matrica, esančia tarp dviejų laidininkų. Ši matrica reaguoja į aplinkos temperatūrą kiekviename kabelio centimetre atskirai:
- Kai vamzdžio temperatūra krinta, matrica traukiasi, suformuodama daugiau elektros grandinių, todėl kabelis pradeda šilti stipriau.
- Kai temperatūra pakyla, matrica plečiasi, grandinės trūkinėja, ir šilumos išskyrimas mažėja.
Tai reiškia, kad vienoje vietoje (pvz., nešildomame rūsyje) kabelis gali šilti maksimaliu pajėgumu, o kitoje vietoje (pvz., jau įėjus į šildomą patalpą) – beveik nevartoti energijos. Tokius kabelius galima karpyti reikiamo ilgio atkarpomis tiesiog montavimo vietoje, kas itin palengvina darbą.
Montavimas ant vamzdžio paviršiaus (išorinis būdas)
Tai yra populiariausias ir paprasčiausias montavimo būdas, kai priėjimas prie vamzdyno yra laisvas. Norint užtikrinti maksimalų efektyvumą, būtina laikytis griežtos darbų sekos.
1. Vamzdžio paruošimas
Prieš tvirtinant kabelį, vamzdis turi būti švarus ir sausas. Jei montuojate ant plastikinio vamzdžio, specialistai primygtinai rekomenduoja pirmiausia visą vamzdį išilgai apklijuoti aliuminio folijos juosta. Plastikas yra prastas šilumos laidininkas, todėl aliuminis padės šilumą paskirstyti tolygiau aplink visą vamzdžio perimetrą, o ne tik toje vietoje, kur liečiasi kabelis. Metaliniams vamzdžiams šis žingsnis nėra būtinas, bet rekomenduotinas.
2. Kabelio tvirtinimas
Kabelis tiesiamas išilgai vamzdžio. Svarbu parinkti tinkamą vietą:
- Geriausia padėtis horizontaliam vamzdžiui – vadinamoji „4-tos arba 8-tos valandos” pozicija (žiūrint į laikrodžio ciferblatą).
- Nerekomenduojama kabelio tiesti pačioje apačioje (6 valanda), nes ten kaupiasi nuosėdos, kurios gali veikti kaip izoliatorius, arba pačiame viršuje (12 valanda), nes tokia pozicija mažiau apsaugo nuo apačioje galinčio pradėti formuotis ledo kamščio.
Kabelį prie vamzdžio reikia tvirtinti naudojant karščiui atsparią lipnią juostą (stiklo audinio arba aliuminio). Plastikiniai užtrauktukai (dirželiai) nerekomenduojami, nes ilgainiui nuo šilumos jie gali susilpnėti, be to, stipriai užveržus galima pažeisti kabelio izoliaciją.
3. Aliuminio juostos naudojimas
Pritvirtinus kabelį, jį visą per visą ilgį rekomenduojama užklijuoti aliuminio lipnia juosta. Tai atlieka dvi funkcijas: patikimai pritvirtina elementą prie vamzdžio ir sukuria „šiluminį tunelį”, kuris nukreipia energiją tiesiai į vamzdį, o ne į izoliacinį sluoksnį.
Montavimas į vamzdžio vidų
Šis metodas taikomas tada, kai vamzdis jau yra po žeme arba sienose ir prie jo prieiti iš išorės neįmanoma. Tam naudojami specialūs, higienos normas atitinkantys šildymo kabeliai, kurių išorinis apvalkalas (dažniausiai fluoropolimerinis) neišskiria kenksmingų medžiagų į geriamąjį vandenį.
Tokiam montavimui reikalingas specialus sandariklis (mova). Procesas atrodo taip:
- Ant kabelio užmaunamas sandariklio korpusas.
- Kabelis atsargiai stumiamas į vamzdį per trišakį (negalima stumti per 90 laipsnių alkūnes ar sklendes – tai gali pažeisti kabelį arba jis tiesiog nepraeis).
- Pasiekus reikiamą ilgį, sandariklis užveržiamas, užtikrinant hermetiškumą.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad vidinis kabelis šiek tiek sumažina vamzdžio pralaidumą, todėl šis metodas nerekomenduojamas labai mažo skersmens (pvz., 15-20 mm) vamzdžiams, jei vandens srautas yra kritinis.
Šilumos izoliacija – kritinis komponentas
Viena didžiausių klaidų – manyti, kad uždėjus šildymo kabelį, vamzdžio izoliuoti (šiltinti) nebereikia. Tai yra visiškai neteisinga. Be izoliacijos šiluma tiesiog išsisklaidys į šaltą orą ar gruntą, ir kabelis, net veikdamas maksimalia galia, gali nepajėgti apsaugoti vamzdžio nuo užšalimo esant dideliems šalčiams.
Kabelio funkcija yra kompensuoti šilumos nuostolius, o izoliacijos funkcija – tuos nuostolius sumažinti iki minimumo.
- Izoliacijos storis: Rekomenduojama naudoti bent 20–30 mm storio kevalus (pūstą polietileną, akmens vatą ar sintetinį kaučiuką). Kuo storesnė izoliacija, tuo mažiau elektros naudos savireguliuojantis kabelis.
- Sandarumas: Izoliacija turi būti sandari. Visos siūlės turi būti suklijuotos arba sutvirtintos juosta, kad drėgmė nepatektų į vidų. Šlapia izoliacija praranda savo termoizoliacines savybes.
- Įspėjamieji ženklai: Ant izoliacijos viršaus rekomenduojama užklijuoti lipdukus, įspėjančius, kad po ja yra elektrinis kabelis (tai svarbu ateityje atliekant remonto darbus).
Elektros pajungimas ir saugumas
Nors daugelis šiuolaikinių kabelių parduodami su jau sumontuotu kištuku į rozetę, rimtesnės sistemos reikalauja stacionaraus pajungimo.
Nuotėkio relė (RCD): Privaloma naudoti 30 mA srovės nuotėkio relę. Tai apsaugos žmones nuo elektros smūgio pažeidus kabelio izoliaciją ir sumažins gaisro riziką.
Automatinis jungiklis: Savireguliuojantys kabeliai pasižymi didele startine srove (įjungimo momentu, kai kabelis šaltas, srovė gali būti 2-3 kartus didesnė nei nominali). Todėl rekomenduojama naudoti C charakteristikos automatinius jungiklius.
Nors savireguliuojantys kabeliai patys mažina galią, papildomas termostatas su oro ar vamzdžio jutikliu gali dar labiau sumažinti sąnaudas. Termostatas visiškai atjungs sistemą, kai aplinkos temperatūra pakils virš +5°C, taip taupydamas kabelio resursą ir elektrą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar šildymo kabelis sunaudoja daug elektros energijos?
Tai priklauso nuo kabelio tipo, ilgio ir, svarbiausia, vamzdžio izoliacijos kokybės. Savireguliuojantis kabelis (pvz., 10 W/m galios) nereiškia, kad jis visada naudos 10 vatų metrui. Esant gerai izoliacijai ir vidutinei temperatūrai, sąnaudos gali nukristi iki 3-5 W/m. Be to, šiltuoju metų laiku sistemą būtina išjungti.
Ar galima kabelį trumpinti pačiam?
Taip, jei tai yra savireguliuojantis kabelis. Jį galima kirpti bet kurioje vietoje. Tačiau labai svarbu teisingai užsandarinti nupjautą galą naudojant specialų galinį rinkinį (termovamzdelius su klijais), kad į vidų nepatektų drėgmė, kuri sukeltų trumpąjį jungimą. Rezistyvinių (pastovios varžos) kabelių trumpinti negalima.
Ar kabelis gali liestis pats su savimi?
Savireguliuojantys kabeliai gali persikryžiuoti ar liestis, nes jie neperkaista – susikirtimo vietoje kabelis tiesiog sumažins galią. Tuo tarpu rezistyvinius kabelius kryžiuoti griežtai draudžiama, nes susikirtimo vietoje jie perkais ir sudegs.
Ką daryti, jei dingo elektra?
Jei vamzdis gerai izoliuotas, vanduo jame neužšals dar kurį laiką (priklausomai nuo šalčio stiprumo – nuo kelių valandų iki paros). Atsiradus elektrai, savireguliuojantis kabelis automatiškai padidins galią ir atšildys vamzdį, jei šis nebus spėjęs visiškai užaklinai užšalti ir sprogti.
Sistemos patikra ir priežiūra prieš sezoną
Net ir geriausiai sumontuota sistema reikalauja dėmesio. Rekomenduojama kasmet, prieš prasidedant šalčiams (spalio–lapkričio mėn.), atlikti profilaktinį patikrinimą. Pirmiausia vizualiai apžiūrėkite matomas sistemos dalis – ar nepažeista izoliacija, ar tvarkingi elektros sujungimai, ar nėra graužikų padarytos žalos.
Svarbiausia dalis – elektriniai matavimai. Naudojant megometrą, reikėtų pamatuoti kabelio izoliacijos varžą. Tai parodo, ar kabelio apvalkalas nėra pažeistas ir ar nėra drėgmės prasiskverbimo. Taip pat verta tiesiog įjungti sistemą į tinklą ir po pusvalandžio patikrinti (jei įmanoma apčiuopti), ar vamzdis šyla. Jei sistema turi termostatą, įsitikinkite, kad jo jutiklis veikia korektiškai. Laiku pastebėtas gedimas leis atlikti remontą dar esant teigiamai temperatūrai, išvengiant kritinės situacijos viduryje žiemos, kai žemė bus įšalusi, o vamzdžiai – padengti ledu.
